1. Vilos Radium kvartalėlio atsiradimo aplinkybės
Atidžiau patyrinėjus 1837 metų „Druskininkų mineralinių vandenų apylinkės planą“ nesunkiai pastebėsime, kad rytuose, nuo būsimo vilos „Radium“ kvartalėlio žemės buvo keli takeliai ir didesnis takas vinguriavęs nuo Druskininkų kaimo link mineralinių šaltinių ir tai buvo vieninteliai žmonių veiklos priminimai šioje vietoje. Vakaruose - medžiais ir krūmais apaugęs masyvas, kurio ribos, maždaug, atitinka mūsų dienomis žaliuojančio „Poilsio parko“ ribas. Pačio, tyrinėjamo kvartalėlio vietoje : nedidelis medelynas ar krūmynas, ir, gal būt, pieva, ar kokia smėlėta vietovė nelabai lygiame reljefe.

Vieta turėjo keistis, kai 1837 m. Gardino gubernijos architekto padėjėjui Fordonui buvo pavesta sudaryti kurorto projektą , o sekančių metų, liepos 18 dieną jau buvo aprašytos visos žemės kurios buvo „viename gabale“ tarp kaimo ir Nemuno upės. Manoma kad 1838 m. jau buvo Druskininkų miestelio - kurorto projektas.

Nors šis projektas dar nesurastas, sprendžiant iš architekto A.Miškinio sudarytos senojo miestelio retrospektyvinės schemos aiškėja kad mūsų tyrinėjamas kvartalėlis kuriame vėliau iškilo “Radiumo” vila, jau buvo suplanuotas dar miestelio pirmiems pastatams neatsiradus. Dėl aikštės miestelio centre, keturių gatvių apsuptas, kvartalėlis „gavo“ ir išlaikė netaisyklingo stačiakampio formą.

pav1

1 pav. A.Miškinio suplanuoto miestelio retrospektyvinėje schemoje matome ir vilos „Radium“ kvartalėlį. (302 psl. A.Miškinis „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“).


Projektuojant, o vėliau, statant pastatus mūsų kvartalėlyje, panašu, kad natūralių ribų nebuvo (pagal 1837 m. „Druskininkų mineralinių vandenų planą“), o tai reiškia, kad kurtis nebuvo sudėtinga, tiesa, pradžioje, be abejonės, buvo kertami krūmynai, reti medžiai, lyginamas reljefas, tvirtinama smėlėta Druskininkų panemunio žemė. Vakarine kvartalėlio riba tapo „Vokiečių“ ( šiuo metu „T. Kosciuškos“ ), šiaurine „Naujoji“ ( šiuo metu. „Maironio“ ), rytine „Vladimiro“ ( šiuo metu „Vilniaus“ alėja ), o pietine „Turgaus“ ( šiuo metu pėsčiųjų gatvelė „Laisvės“ alėja) gatvės.

Mūsų dienomis vilos „Radium“ kvartalėlis yra pelnytai priskiriamas kurorto senamiesčiui ir sietinas su seniausiais miestelio gyvavimo laikais .

2. Vilos Radium kvartalėlio gatvės

Ar visada jos tokios buvo?

1867 m. Druskininkų apibūdinime rašoma kad nė viena gatvių neišgrįsta, tačiau dėl smėlėtos dirvos jos be purvo (1). Senose XIX a. pab. - XX a. pr. nuotraukose, matome tas pačias smėlėtas, lapuočiais apsodintas miestelio gatves . Vyravo tuopos, klevai, kaštonai.

Jau pirmaisiais kurorto gyvavimo metais Druskininkus lankydavo ištaigingos, herbais papuoštos kilmingųjų karietos, bričkomis ir vežimais keliaudavo prastesni vasarotojai. Nedidelis autobusiukas miestelyje atsirado dar iki karo. Jo savininkas buvo vietinis žydas vežiojęs poilsiautojus iki Pariečios miestelio. Pirmieji maršrutiniai autobusai atsirado sovietmečiu, tik septintame dešimtmetyje.

„Vilniaus“ alėja - mūsų dienomis pagrindinė senamiesčio gatvė, tai masinių šventinių renginių, pasivaikščiojimų, aktyvaus poilsio vieta kurorte. Atrodo kad tokį vaidmenį ji vaidino visada. Lyginant istorinius planus, galima tvirtinti kad žmonės čia mieliau įsikurdavo, tačiau nukentėdavo. Būtent, šios gatvės namai degė 1871 m. gaisro, o vėliau ir 1914 m. vokiečių atakos metu. Dabartinė „Vilniaus“ alėja „pasiglemžė“ ne vieną seną miestelio gatvelę(6). Mus dominanti alėjos atkarpa – palei kvartalėlį turėjo senesnių pavadinimų. Pirmasis suteiktas Rusijos imperijos laikais - „Vladimiro“ ( Владимирская“ ).

Nuo 1921 m., Lenkijos valdymo metais - „Vilniaus“ ( „Wilenska“ ) , o sovietiniais laikais - „V. Lenino“, vėliau „Vilniaus“ alėja 2005 m. planas „Druskininkų miestas ir apylinkės“. Pirmasis pavadinimas, susijęs su Vladimiro, o dabartinis su Vilniaus miestų vardais. V.Lenino vardas buvo suteiktas neatsitiktinai. Čia, priešais VK pastatą baigdavosi triukšmingi paradai, būdavo sakomos griausmingos kalbos ir galų gale išsiskirstoma 1981 m., gatvėje buvo pastatytas bronzinis, skulptoriaus N.Petrulio, Lenino paminklas, demontuotas 1990 m., šiuo metu „Grūto parko“ ekspozicijos dalis . Bene didžiausias „Vilniaus“ alėjos projektas yra „Vandens pramogų parkas“.

pav2

2 pav. 1913m. Druskininkų miesto planas saugomas LVJA fonduose. Atkreipkite dėmesį į gatvių supančių kvartalėlį pavadinimus.


„T. Kosciuškos“ - gatvė, kaip jau buvo minėta, visais laikais buvo viena žaliausių ir tyliausių miestelio gatvių. Gal, dėl vietinių turtuolių užgaidos čia niekada nebuvo daug gyvenamųjų namų, tiesiog, viena, kita vila.

Gatvelė turi savas tradicijas. XX a. pradžioje čia įsikūrė miesto pradinė mokykla, vėliau lenkų progimnazija , o sovietmečiu lietuviška gimnazija, vakarinė mokykla.

Lenkų laikais gatvelė labai pasikeitė. Ji „atgijo“ gana paprasto, šiam laikotarpiui, būdingo architektūrinio stiliaus, dviaukščiais pastatais – vilomis – racionalios architektūros pavyzdžiais . Panašūs, du apleisti statiniai ( prieškariu buvo žinomi kaip pensionatas „Astorija“) buvo ir kitoje gatvės pusėje, dabar ten restauruotų vilų pagrindu yra gražus viešbutis „Regina“ (T. Kosciuškos g. Nr.3), pirmas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo europietiškų standartų viešbutis, atvėręs duris 2001 metais.

Vertingiausiais gatvės ir viso kvartalo pastatas - vila „Radium“ (T. Kosciuškos g. Nr.7) pastatytas XX a. pr., išsiskiria savo architektūra ir amžiumi .

 MG 0881

3 pav. Vila Radium iš viešbučio „Regina“ pusės

Šalia, savo stiliumi išsiskiriantis, taip vadinamas „burmistro namas“. Abu pastatai priklauso, „labai didelės kultūrinės vertės (paminklinių kultūros vertybių statuso lygmens) pastatų“, kategorijai. Druskininkuose tokių vertingų pastatų yra tik septyniolika.

1921 m., lenkų kariuomenei okupavus Druskininkus, buvo pakeisti gatvių pavadinimai.

„Vokiečių“ gatvė buvo pavadinta naujai - „Kosciuškos“ ( „Kosciuszki“ ) . Manyčiau, kad gatvelė tokiam vardui buvo pasirinkta atsitiktinai kaip ir kelios kitos miesto gatvės: „Poznanska“, ar „Listopada 11“.

Sovietiniais metais Lietuvos – Lenkijos tautų didvyrio Tado Kosciuškos sukilimas, istorikų buvo įvertintas kaip progresyvus, tad „T. Kosciuškos“ pavadinimas prigijo.

 

4. Pirmieji kvartalėlio sklypų savininkai, namai

Pagal 1841 metų daktaro Renje planą, „mūsų“ kvartalėlyje, sklypai jau buvo išdalinti.

pav4

4 pav. 1841m. daktaro A.Renje planas (VU B.bibliotekos fondai, kopija saugoma DMM).

Druskininkų miestelio – kurorto gyvavimo pradžioje, namų šeimininkai, kaip taisyklė, atvykdavo tik kurortinio sezono metu ir buvo kitų parapijų tikintieji, o prižiūrėtojų ar nuomininkų žiemai galėjo ir nepalikti.

Apie tokį vietinių turtuolių gyvenimo būdą užsimena ne vienas Druskininkų “metraštininkas”. Vėlesniame -1852 m. sąraše, tarp kitų randame to pačio pono Kosackio (Косацкого) namą . Pagal 1853 m. sąrašą kvartalėlyje jau randame ponios Šumkauskienės (Шымковой, vėliau nubraukta ir užrašyta -Шмыковой) ir kunigaikščio Oginskio (Князiя Огинскаго) namus. Oginskio – kaip vieną gražiausių namų miestelyje mini T. Triplinas ( 1856 ).

pav5

Nors, tiesą pasakius, galima daryti prielaidą kad kunigaikščio namas galėjo būti ir gretimame kvartalėlyje - “Vladimiro” ir “Turgaus” gatvių sankirtoje kur taip pat buvo Oginskio valda. Pagal 1856 m., sąrašą, kvartalėlyje jau buvo ir pono Brochockio namas ( Брохоцкаго).

Taigi, XIX a. VI dešimtmečio viduryje, o gal net ir ankščiau, daugumoje vilos Radium kvartalėlio valdų buvo gyvenamieji namai.

5. Valdos savininkai turtuoliai Grudzinskai

Apie vilos “Radium” valdos savininkus Grudzinskus rašė vietinėje spaudoje, dienraštyje “Druskonis” 2000 m. sausio 21 - 27 d. Nr. 4 (537):

“Antonas Grudzinskis, miręs 1938 m. ir palaidotas senosiose Druskininkų kapinėse, prieškaryje kurorte valdė 5 pastatus ir 40 arų žemės sklypą. Šiuo metu yra išlikę 3 pastatai Kosciuškos gatvėje - 7 ir 9 numeriu pažymėtieji namai bei į senąją neveikiančią katilinę besiremiantis dviaukštis plytinis pastatėlis. (....) Antonas Grudzinskis prieš karą yra dirbęs Druskininkų burmistru.(....)“

Kas buvo tie - Grudzinskai, kaip gavo valdyti aukščiau minėtą sklypą vilos „Radium“ kvartalėlyje?

Druskininkų senoliai pasakoja kad Druskininkuose buvo kelios turtingų Grudzinskų šeimos. Vieni valdė kelias vilas “Jogailos” (“M.K. Čiurlionio”), kiti - “Kosciuškos” gatvėje (1).

Neatsitiktinai senose Druskininkų miesto kapinėse, katalikų pusėje, iki šių dienų yra išlikę dviejų šeimų kaipai. Abiejuose antkapiuose įrašai skelbia vienodai : “GROB RODZINY GRUDZINSKICH”.

Manoma kad šios šeimos buvo giminingos, kilusios iš dviejų brolių – Antano ir Konstantino, apsigyvenusių kurorte XIX a. pabaigoje. Jau tuomet, Rusijos imperijos laikais Grudzinskai buvo turtingi. 1913 m. tarp miesto žemės ir pastatų valdytojų yra bajorė Kazimiera, Antano duktė, Grudzinska, pagal įkainotą turtą, galėtų priklausyti turtingiausių druskininkiečių dvidešimtukui. Kita Grudzinska – Sofija, Konstantino duktė, kartu su žydu Undeičm, Druskininkų miestelyje, tais pačiais metais, buvo įkūrusi verslo įmonę . Dar labiau Grudzinskai suklestėjo Lenkijos valdymo laikotarpiu. Tuomet Grudzinskų šeimos tapo ne tik turtingos bet ir įtakingiausios Druskininkuose. Tikėtina, kad, taip vadinamo “Druskininkų burmistro” Antano Grudzinsko šeima, galėjo kilti iš Gardino gubernijoje registruotų bajorų Grudzinskų h. Grzymała giminės.

pav6

6 pav. Gardino gubernijoje registruotų Grudzinskų giminės H. „Grzymata“.

Genealoginiuose puslapiuose rašoma, kad tai sena ir galinga lenkų giminė, žinanti savo protėvius nuo XVIII amžiaus. Be šios, yra dar septynios, vėlesniais laikais atsiradusios, bajorų Grudzinskų giminės. Kokiai iš jų priklausė “mūsų” Grudzinskai, kol kas nežinome.

Kaip jau buvo minėta, Grudzinskai Druskininkuose apsigyveno XIX a. pabaigoje, įsigiję nekilnojamą turtą “Ratnyčios” (M.K.Čiurlionio”) gatvėje. Vėliau, vienas brolių – Antanas Grudzinskas pirko dalį sklypo iš dvarininkų Šumkauskų. Manoma, po 1914-1918 m. karo A. Grudzinskas ne tik įsigijo visą Šumkauskų valdą kvartalėlyje , bet ir susigiminiavo - išleisdamas už Felikso Šumkausko savo dukterį Juliją.

6. Kvartalėlio sklypų ir pastatų raida Druskininkų kurorto istorijos fone

(Pagal: Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Rytų lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Savastis. 2002. Vilnius. Druskininkai.)

XIX a. šeštame dešimtmetyje neseniai susikūrusiame Druskininkų kurorte jau buvo nemažai savitos architektūros vilų, kitokių pastatų (p.307.) Mūsų tyrinėjamame kvartalėlyje, prie tokių pastatų galėtume priskirti kunigaikščio Oginskio, ir, gal būt, kažkuo ypatingą dvarininkės Šumkauskienės namą. Tačiau, iš Ordos piešinių ir tuometinių literatūrinių darbų žinome, kad vyravo vienaaukščiai neišvaizdūs, didesni ir mažesni medinukai.

Po sukilimo, išleidus įsaką “Dėl dvarų pirkimo sąlygų vakarinėse gubernijose” kurortas buvo parduotas (1864 m. kovo 5 d.) pulkininkui K. Strandtman, suskirstytas į 66 činšinius sklypus. Naujasis kurorto šeimininkas nesilaikė valdžios potvarkio – pardavinėjo sklypus ne rusams (p.307). Ar keitėsi „mūsų“ kvartalėlio savininkai dėl archyvinių duomenų stokos nežinome, tačiau, manoma kad sklypą „Kosciuškos“ ir „Naujosios“ gatvių kampe išlaikė ta pati Šumkauskų giminė.

1861-1865 m. rombo formos ( šiuo metu “Laisvės” ) aikštėje buvo pastatyta stačiatikių “Visų šventųjų” cerkvė, kuri tarytum “uždarė” mūsų tyrinėjamo kvartalėlio erdvę, atskyrė jį nuo “Švento Jokūbo” ir “Liepų” gatvių - senamiesčio dalies. Cerkvė yra netoli viešbučio “Regina”, gerai matoma, net iš tolimiausių “T.Kosciuškos” gatvės kampų. Architektūros tyrinėtojas A. Miškinis taikliai apibūdino maldos namus :“Tradicinės struktūros pastatas, kurį sudarė halė ir varpinė, o jo siluetą sustiprino dar ir penki bokšteliai virš halės stogo, dėl itin reikšmingos vietos miestelio kompozicijoje tapo vienu svarbiausių jo akcentu, atsidūrė visų 5 į aikštę suėjusių gatvių perspektyvoje”.(P.307 -308).

7pav

7 pav. Taip kvartalėlio pašonėje atrodė cerkvė XX a. pradžioje.

1867 m. dokumente apie Druskininkus sakoma kad tai penkiolikos gatvių ir skersgatvių miestelis padalintas į keturiolika nelygių kvartalų tarp kurių yra dvi aikštės – bažnyčios ir cerkvės, bulvaras ir lapuočių parkas prie mineralinių vandenų įstaigos. Miestelyje, tuo metu, buvo 157 namai, nuolat gyveno 342 žmonės (P.308).

1871 m. gegužės 17 dieną Druskininkuose įvyko gaisras kuris sunaikino didesnę miestelio dalį. Paveikė jis ir mūsų tyrinėjamą kvartalėlį - nuostolių tikrai būta.

Po gaisro, Druskininkai jau turtuolio Džulijanio ir dvarininko Michailovskio žinioje. Gardino gubernijos valdyba įsteigė “pagalbos padegėliams komitetą”, kuris surinko ir išdalino 745 rub. - namai buvo atstatomi(p.308). Iškilo naujos vilos, gyvenamieji namai, pensionatai, tačiau jų stilistika (iki 1930 m.) faktiškai nesiskyrė. Ji buvo tradicinės “vokiečių ir rusų kurortinės” architektūros, daugėjo gyventojų. 1878 m. kurorte jau buvo 417 miestelėnai.

Pirmasis, žinomas detalus Druskininkų planas, sudarytas jau po gaisro – 1880 metais, iš dalies, atskleidžia nelaimės pasekmes kvartalėlyje.

8pav

Štai, vizualiai lygindami 1841 m. daktaro A.Renje ir 1880 m. kurorto planus, matome kad 1880 m., kvartalėlyje, tie patys - tas pačias formas išlaikę, septyni sklypai. Ar keitėsi jų savininkai ir kas jie buvo, neaišku. 1880 m. pastatai buvo išsidėstę palei “Turgaus” ( dabar skersgatvis ), “Vokiečių” (šiuo metu “T.Kosciuškos” ) gatves, labai tankiai “sutūpę” namukai palei “Cerkvės” aikštę. Didesni pastatai “Vokiečių” gatvėje. Tuo tarpu, visiškai nėra pastatų trijuose sklypuose palei “Vladimiro” ( šiuo metu “Vilniaus” alėja ) gatvę, kai žinome, jog ten, iki gaistro, turėjo būti bent jau Brochockio namas. Nėra abejonių kad pastatas sudegė. Matyt sudegė ir nebuvo atstatyta gražioji kunigaikščio Oginskio vila kuri daugiau neminima.

A.Miškinis mano, kad XIX a. paskutiniais dešimtmečiais galėjo būti pastatytos vilos : “Džulijani”, “Imperial”, mūrinė Bukovskio vila, “Mauritanė”, o mūsų kvartalėlyje - “Radiumo” vila. (P.309). 1889 m. Druskininkai balandžio 17 d. įsteigta miestelio valdyba. Kurotas, jau laikomas miesto tipo gyvenviete – miesteliu.(P.310).

1896 m. vasario mėn. buvo sudaryta Druskininkų gatvių tinklo ir kvartalų schema iš kurios matome kad mūsų tyrinėjamą kvartalėlį ribojo gatvės tais pačiais pavadinimais : “Vokiečių”, “Turgaus”, “Vladimiro”, “Naujoji”. Tais metais miestelyje jau buvo 260 namų.

1898 m. patvirtintas miestelio planas, gyveno 1900 žmonių. Pagrindinis vietinių gyventojų užsiėmimas buvo nuomoti butus poilsiautojams ir smulkiems prekybininkams.(p.313).

XIX-XX a. sandūroje buvo pastatyta daug naujų pastatų, tarp jų : vila-kazino “Kotryna”, vila “Limba”, vila “Marta”, tačiau gatvėse vyravo ne pastatai, o želdiniai. 1902 m. duomenimis miestelyje buvo 14 mūrinių ir 532 medinių pastatų. 329 buvo gyvenamieji namai, 203 - pagalbiniai.

XX a. pradžia buvo miestelio augimo kulminacija, iki 1914 m. buvo pastatyta nemažai pastatų, tarp jų dviaukštė Kiersnovskių vila “Linksma”.

9pav

1914 m. vokiečių žvalgybos duomenimis Druskininkuose gyveno 2825 žmonės, buvo “daug daržų, laisvų plotų”. Tų metų rudenį priartėjusi vokiečių kariuomenė apšaudė miestelį iš artilerijos. Dalis miestelio buvo sugriauta, nukentėjo net aplinkui buvę kaimai. (P.314).

A. Miškinis pažymi kad miestelio architektūra gerokai suprastėjo, nes sudegė kai kurios reikšmingos vilos, kurhauzas. Kaip ši vokiečių ataka paveikė mūsų tyrinėjamą kvartalėlį neaišku, nes tarpukaryje išleistas - 1935 m. detalusis planas vėlyvas.

Po karo – 1919 m. miestelyje buvo vos puse prieškaryje gyvenusių žmonių, kurortinis gyvenimas apmirė.(p.315). 1920 m. Druskininkai, trumpai, nepriklausomos Lietuvos sudėtyje, o nuo tų pačių metų rudens, jau okupuoto Vilniaus krašto sudėtyje. Sekančiais 1921 m. buvo pakeisti gatvių pavadinimai. Pagrindinėms gatvėms buvo suteikti Jogailos ir maršalo Pilsudskio vardai.

1923 m. įvyko oficialus kurorto atidarymas. Tuo metu, jau buvo sutvarkytos kai kurios vilos, veikė gydyklos, M.Bliumšteino sanatorija, M.Frenkelio pensionatas “Imperial”, E.Petrovskio vila “Kadium”.(p.315).

1926 m. buvo baigta statyti trinavė negotikinė bažnyčia.(p.315).

1928 m. Druskininkams buvo suteiktos miesto teisės, paspartėjo naujų pastatų statyba, kuriuos architektūros tyrinėtojas A. Miškinis ( iki 1930 m. ) vadina “šveicariško” ir “vokiško” stiliaus. Tuo tarpu ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje naujai statytų pastatų vaizdas iš esmės pasikeitė – įsivyravo racionalistinė architektūra. Tarp tokių objektų buvo gydyklos pastatas, Bliumšteino sanatorija.

1935 m. Druskininkuose jau gyveno 2098 žmonės, miestas užėmė 110 ha. Tais metai buvo parengti ir išleisti du detalūs Druskininkų planai, kuriuose sužymėti visi pastatai miesto ribose. Palyginus 1935 m. planus su ankstesniais matome kad kvartalėlio sklypų ribos panašios, tačiau visiškai kitoks pastatų išsidėstymas. Dauguma namų jau palei “Vilniaus” gatvę, o kvartalėlio galuose ( palei “Poznanės”, “Turgaus” gatves ir “Cerkvės” aikštę, tuo tarpu didžiausiais - centrinis kvartalo sklypas beveik tuščias. Žinome kad tarpukaryje buvo pastatyti mūriniai pastatai (“Burmistro” vila).

10pav

10 pav. 1936 m. Druskininkų miesto planas (fragmentas).

1939 m. rugsėjį į Druskininkus įžengė sovietų kariuomenė, vietinių vilų turtas buvo grobstomas. Miestas ir jo apylinkės buvo priskirti Baltarusijos TSR Pariečios rajonui. Tais metais buvo ištremtos 250 turtingiausios žydų ir lenkų šeimos. 1941 birželio 23 d., Druskininkus užėmė vokiečiai, o tų metų rudenį “Šv. Jokūbo” ir “Antakalnio” gatvėse įrengtas getas. 1943 m. žydai buvo išvežti į Kolbasino koncentracijos lagerį.

1944 m. liepos 14 d. Druskininkus užėmė Raudonoji Armija.

1953 m. Druskininkams suteiktas respublikos pavaldumo miesto statusas, o nuo 1955 m., pirmą kartą savo istorijoje, pradėjo veikti ištisus metus.(P.321).

1951 m. buvo sudarytas miesto užstatytos teritorijos tikrosios būklės planas. Lyginant jį su 1935 m. planų aiškėja kad ypatingų pokyčių kvartalėlyje nevyko.

1952 m. buvo sudarytas pirmasis pokarinis projektas, pagal kurį nebuvo numatyta statyti pastatų senamiestyje, tame tarpe ir mūsų kvartalėlyje.

1959 m. Druskininkuose gyveno 5765, o 1976 m. - 14200 žmonių 321.
Druskininmas išpopuliarėjus Sovietų Sąjungoje pradėta statyti daugiau sanatorijų, poilsinių. Tačiau, kaip pažymi A.Miškinis : “sovietmečio standartiniai namai nepasižymėjo geru architektūros lygiu, jie statyti pernelyg tankiai, nebuvo atsižvelgta į kurorto specifiką”.

7. Vila Radium- kultūros paminklas

Apie “Radiumo” vilą buvo rašoma specialioje spaudoje. Pateikiame Nijolės Lukšienės ir Majos Ptašek komentarus:

11pav

Dėl vilos statytojų, neturėtų kilti klausimų. Manoma, kad Šumkauskai savo sklypo dalį, kuriame vėliau buvo pastatyta vila “Radium”, pardavė Grudzinskams dar XIX a. pabaigoje ( žiūrėkite ankstesnius skyrius apie Šumkauskus ir Grudzinskus ). Tuomet ir atsirado pirmieji pastatai “Vokiečių”( dabar “T.Kosciuškos” ) ir “Naujosios” ( dabar “Maironio” ) gatvių kampe, tuo tarpu Šumkauskai savo namus visuomet statė sklypo viduryje. Taigi “Radiumo” vilos statytojais reikėtų laikyti Grudzinskus. Tačiau, kada vila buvo pastatyta?

Nijolė Lukšionytė mano kad “Radiumo” vila XX a. trečio dešimtmečio statinys. Kitaip mano tyrinėtojas A. Miškinis kuris savo knygoje rašo : „Spėjama, kad XIX a., paskutiniais dešimtmečiais galėjo būti pastatyta dviaukštė vila „Džulijani“ su minareto tipo bokštu, (...) mediniai pensionatai „Mauritanė“(541 pav. ) ir „Imperial“(542 pav.), vila „Radium“( Psl.309., pav.542., “Druskininkai”., "Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės". "Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai". I knyga. Savastis. 2002. Vilnius. ) Savo teiginiui patvirtinti tyrinėtojas, toje pačioje knygoje, pateikė XIX a., pab. - XX a. pr., leidėjo Ozura atviruką iš savo kolekcijos. Atvirlaiškyje vila „Radium“, šalia žmonės su tam laikotarpiui būdingais drabužiais. Keista, bet žvilgterėję į 1880 m., ir 1908 m. detaliuosius miesto planus „Radiumo“ vilos nerasite. Tiek pirmame, tiek antrame plane, istoriniame Šumkauskienės sklype yra pastatai, tačiau nepanašu kad kuris nors galėtų būti vila „Radium“. Pastatai tuose planuose stačiakampio formos, visu ilgiu palei gatvę vidurinėje sklypo dalyje, kai vila „Radium“ pastatyta arčiau „Naujosios“ ( dabar „Maironio“) gatvės ir savo fasadu atgrežta į nedidelį parką pačioje valdoje. „Druskininkų miesto plane „iki 1914 m.“( manoma kad tai 1910 m. Druskininkų miesto detalusis planas ) vilos taip pat nėra, tuo tarpu sekančiame – 1935 m. Druskininkų miesto detaliame plane vila jau yra. Atrodytų kad „šveicariško“ stiliaus vilą tikrai reikėtų priskirti tarpukariui, tačiau A.Miškinis savo darbe pateikęs nepaneigiamą argumentą – atvirlaiškį priklausantį carinės Rusijos laikų įstaigai “Kurlindskij magazin“, be to, kaip jau buvo minėta, atvirlaiškyje - žmonės prie vilos XIX a., pab. - XX a. pr., būdingais drabužiais. Taigi, peršasi išvada kad vila „Radium“ buvo pastatyta 1910-1914 metų laikotarpyje.

Dėl „Radiumo“ vilos pavadinimo kilmės neturėtų kilti abejonių. Pavadinimas nuo cheminio elemento – Ra, radis ( lot. Radius – spindulys ) pavadinimo. Negana to, pavadinimas - „spindulys“ yra labai patrauklus ir romantiškas, šio cheminio elemento išradėja, dviejų Nobelio premijų laureatė lenkė M.Skladovskaja Kiuri, savo metu, nemažiau populiari nei valstybės vadovas J.Pilsudskis. M. S. Kiuri kartu su vyru P.Kiuri 1898 m atrado polonį o kiek vėliau ir radį. Ji buvo pirmoji moteris gavusi Nobelio premiją.

Reikėtų užsiminti ir apie šalia ęsantį, taip vadinamą „Burmistro vilą“ ( baltą mūrinį pastatą su bokšteliu istoriniame Šumkauskų, o vėliau Grudzinskų sklype ). Iš straipsnio „Druskonio“ savaitraštyje žinoma kad jį pastatė Druskininkų „burmistras“ Antanas Grudzinskas . Kada jis buvo pastatytas ? Manoma kad tai pirmas nemedinis kvartalėlio pastatas. Įdomu kad „iki 1914“ miesto plane mūrinių pastatų kvartalėlyje dar nebuvo. Tarpukaryje atsirado nevienas mūrinis pastatas. Tam laikotarpiui reikėtų priskirti ir „Burmisro“ namą, mano manymu atsiradusį ketvirto dešimtmečio pabaigoje.


Šaltinis :
1. Valerijus Voroninas. Vilos „Radium“ kvartalėlis, gatvės , žmonės. Geneologinė – heraldinė draugija. 2006. Druskininkai